Jobo 12

₂„Iš tikrųjų jūs ypatingi žmonės,

ir išmintis mirs jums numirus!

₃Bet ir aš kaip jūs turiu smegenis;

nesu už jus menkesnis.

Bet tiek to, kas to nežino?

₄Tapau pajuoka savo bičiuliams.

‘Tas, kurį Dievas išklauso, kai jo šaukiasi,

yra teisus ir be priekaištų žmogus’, – tai pajuoka.

₅Savimi patenkintieji niekina nelaimę;

ji ištinka tuos, kurių kojos dreba.

₆Plėšikų palapinėse ramu,

saugiai gyvena tie, kurie Dievą pykdo,

tarsi laikytų Dievą savo rankose.

₇Tačiau paklausk gyvulių, ir jie tave pamokys,

padangių paukščių, ir jie tau pasakys.

₈Paklausk žemės augalų, ir jie tave pamokys,

jūros žuvų, ir jos tau paaiškins.

₉Kas iš jų visų nežino,

kad VIEŠPATIES ranka tai padarė?

₁₀Jo rankoje visų gyvūnų gyvastis

ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas.

₁₁Ar ne ausis svarsto žodžius,

kaip gomurys ragauja maistą?

₁₂Ar ne išmintį slepia žili plaukai,

o ilgas amžius – supratimą?

₁₃Dievo yra išmintis ir galybė,

jam priklauso patarimas ir supratimas.

₁₄Kai jis nugriauna, kas gali atstatyti?

Kai jis žmogų įkalina, kas gali jį išlaisvinti?

₁₅Kai sulaiko vandenis, ištinka sausra,

kai pasiunčia juos, jie aptvindo žemę.

₁₆Jo yra jėga ir išmintis;

jis valdo ir tą, kuris klysta,

ir tą, kuris klaidina.

₁₇Patarėjus paleidžia eiti basomis,

o teisėjus išveda iš proto.

₁₈Jis atpalaiduoja karalių varžtus

ir diržu suveržia jiems strėnas.

₁₉Kunigus paleidžia eiti basomis,

o galinguosius sunaikina.

₂₀Patikimiems vyrams atima žadą,

o seniūnams – sveiką protą.

₂₁Didžiūnams užkaria gėdą,

o stipruoliams nujuosia diržus.

₂₂Atskleidžia tamsybių gelmes,

apšviečia mirusiųjų buveinės tamsą.

₂₃Išaukština tautas, o paskui jas sunaikina,

išaugina tautas, o paskui jas palieka.

₂₄Žemės valdovams atima protą

ir palieka juos klajoti tyruose be kelio.

₂₅Jie grabaliojasi tamsoje be šviesos,

į visas puses svirduliuodami tarsi girti.